Gyvūnų ir augalų populiacijos susideda iš individų, kurie veisiasi ir miršta. Sveikos populiacijos užtikrina pakankama besiveisiančių individų kiekį, tačiau miršta, o juos pakeičia jaunikliai. Tų rūšys, kurios veisiasi greitai, arba deda daug kiaušinių, o augalai sėklų, užtikrina greitą populiacijų augimą ir suteikia maisto visus metus. Tos rūšys taip pat gali būti saikingo žmonių vartojimo objektais, taip pat plėšrūnų maistu.
Tačiau, žemės, kurios yra žmonių naudojamos maistui ar tvarkomos paveldo tikslais ne visada gali teikti maistą arba būti tinkamos medžioklėms. Tos žemės, kurios yra dar atsitiktinai tinkamos rūšių kolonizacijai, ypač kai yra sumažeta plėšrūnų. Esami trūkūmai tarp junginių gali stabdyti rūšių plitimą. Dėl to atskiros populiacijos gali išnykti, todėl reikalingos žmonių tvarkymo priemonės.
Augalų ir gyvūnų užveisimas padidina jų išteklius vietovėse, kur jų gausa mažėja arba kur jie buvo anksčiau, bet dabar nebėra (tai re-introdukcija). Tai yra tinkamas apsaugos metodas, kurio pagalba atkuriamos lokaliai nykstančios ar išnykusios rūšys. Tai yra efektyvu toms rūšims, kurios greitai dauginasi tam tinkamai tvarkomose vietose. Tiesa, tokių vietų atkūrimas reikalauja tinkamo planavimo, nes tai sumažina riziką nepasiekti gerų rezultatų bei pažeisti aplinką.
Rizikos sumažinimas
Kurapkos gerai jaučiasi pasėlių vietovėse, žolinėje dangoje su žydinčiais augalais, nes čia yra daug vabzdžių jauniklių maistui. Tai plėšrūnams nėra patrauklu. (© V Šegrt).
Laikas, pinigai ir geri ketinimai gali būti tusčiai iššvaistyti stengiantis atkurti rūšis tose vietovėse, kuriose ateityti neplanuojami tokie darbai. Augalams ir gyvūnams reikia trigubos pagalbos, tai maistas, užuovėja (augalija, priedanga) ir saugumas nuo įvairių išorės faktorių (pvz.: ligų, plėšrūnų). Tokios pagalbos sąlygos gali veikti viena kitą. Augalams reikia maisto medžiagomis turtingo dirvožemio, tad reiktų tai suteikti. Gyvūnams reikia buveinių su augalais, maisto šaltinio, priedangos nuo plėšrūnų, taigi, reiktų reguliuoti ir plėšrūnus, ypač pradinėse atkūrimo stadijose. Tokiu būdu reikalingos tvarios pastangos tokių vietų tvarkymui.
Paukščių populiacija turi būti sveika ir genetiškai tinkama (© Markus Jenny).
Reintrodukcija arba įveisimas gali turėti neigiamą poveikį, jeigu įveisimas yra su genetiškai netinkamais paukščiais arba su ligotais individais. Taip pat tai yra rizika augalams ir gyvūnams. Jeigu paukščiai yra įveisiami po laikotarpio, kai jų nebuvo, rūšys gali tapti kenkėjais. Priežiūra yra būtina, nes įveisiami individai gali pakenkti. Jeigu individai yra įveisiami tikslu pagausinti skaitlingumą, yra būtina užtikrinti, kad rūšių restaravimo projektų metu nebūtų įnešamos ligos ir kad nebūtų mažinama genetinė įvairovė.
IUCN rekomendacijos
Tarptautinė gamtos apsaugos sąjunga (IUCN) siekdama išvengti chaoso 1995 m. priėmė sprendimą parengti “Rekomendacijas dėl rūšių reintrodukcijos ir jų translokacijos”. Jos buvo papildytos 2013 m. Tačiau šios rekomendacijos yra pakankamai komplikuotos ir nebuvo išverstos į visas kalbas, todėl buvo parengtas supaprastintas variantas. Tai daugiau apėmė pastangas vietinių žmonių bendruomenėms atkurti augalų ir gyvūnų rūšis palyginti iš netolimų atstumų.
Darbar yra gera galimybė perskaityti internetinį puslapį apie buveinių atgaivinimą. Tada jus galėsite pasižiūrėti tinkamas nuorodas.
Internetiniame tinklalapyje
Šis puslapis yra svarbus jums, kai norėsite atkurti kurapkų populiacijas arba jų buveines bei žydinčias pievas skirtas vabzdžiams. Jūs galite atkurti bitinių vabzdžių populiacijas jūsų sode, ūkyje ir visuomeninėse teritorijose.
Turint omenyje puslapį apie buveinių atkūrimą, jūs turite atkreiti dėmesį į vietinį rūšių perkėlimą (žiūrėkite dvi nuorodas žemiau).
Sėkmingas bet burios rūšies atkūrimas yra sunkus uždavinys. Bet kokia kurapkų reintrodukcijos programa turi būti vykdoma pagal šį dokumentą:
Kurapkų atkūrimo pastangos reikalauja intensyvaus darbo, ilgo ir brangaus darbo, tačiau jis ne visada garntuoja sėkmingus rezultatus tais atvejais, jeigu yra netinkamai laikomasi tų rekomendacijų.